Baltarusija: Lyda, Myra, Nesvyžius, Minskas 2012

10.20 (šeštadienis)

Anksti ryte išvyksime iš Lietuvos. Pasiekę Lydą, aplankysime Didžiojo kunigaikščio Gedimino statytą pilį, kuri mena ne tik kovas ir priešų apgultis, bet ir karališkąsias Jogailos vestuves su ketvirtąja žmona Sofija Alšėniške. Toliau vyksime į Myrą, amžininkų neretai vadintą mažąja Varšuva. Čia aplankysime didingumu ir prašmatnumu spinduliuojančią Myro pilį, kažkada didikų Radvilų puoselėtą, o dabar įrašytą į UNESCO paveldo sąrašą. Toliau keliausime į Nesvyžių – kunigaikščių Radvilų privatų miestą ir svarbiausią rezidenciją, valdytą net 400 metų. Apžiūrėsime kerintį pilies ansamblį, nuostabų parką, Dievo kūno bažnyčią.
Minską pasieksime vakare. Nakvynė viešbutyje Minske.

6:30 Pajudame link Baltarusijos, kažkaip greitai pasiekiame pasienį, pripratau, kad reik beveik visą Lietuvą pravažiuoti 🙂 Dar neįprasta buvo, kad pasienyje užtrukome apie gerą 1 valandą, kol buvo sutvarkyti mūsų popieriai. Pasirodo autobusams pirmenybė 🙂

8:40 Mes jau Baltarusijoje, stebino kaimų sodybų beveik visur vienodos tvoros, nors ir spalva skyrėsi, kaip gidė minėjo, kad valstybė finansavo.

Kalbama, kad apie 2000 m. buvo išleistas įsakas, pagal kurį gyvenvietėse namai nuo pagrindinės gatvės turi būti atriboti vienodomis tvoromis. Tvėrimu pasirūpino atitinkami valdininkai.

Sakoma , kad tvoras talkų metu nudažo vietinių mokyklų moksleiviai. Dažniausiai miestelio pagrindinę gatvę nuo pradžios iki pabaigos nužymi vienodai dažytos tvoros.

Tvoros išmarginamos įvairiausiomis spalvomis. Gyvenamuosius namus, ypač langines, populiaru dažyti mėlynai. Skaisčiai mėlynos spalvos dominavimas gyvenamojoje architektūroje paprastai baltarusių aiškinamas, kad dažniausiai „užvežama“ mėlynų dažų.

Šaltinis: Delfi

Pakeliui gidė papasakojo apie „dažinką“ – derliaus nuėmimo šventę, per 6 mėnesius iki šventės vis kitame mieste yra vykdomi grandioziniai darbai: restauruojami pastatai, grindiniai, statomi įvairūs objektai ir t.t. Tačiau, ko jau nespėjama, to jau nebaigiama. Šventės metu suplūsta daugybė žmonių ir per tas kelias dienas kiek gidė girdėjo, atsiperka miesto atnaujinimas. „Dažinkos“ metu vyksta įvairūs renginiai, apdovanojami žemdirbiai rimtais prizais kaip kad namu, mašina ar kažkuo panašiai vertingu, taip skatinant žemdirbystę. Tikrai krito į akis, kad visur dirbama žemė.

9:30 Pasiekeme Lydą, čia mus pasitiko vietinė gidė, gražiai pasipuošusi tautiniu rūbu. Šiame mieste kaip tik prieš porą metų vyko „dažinka“, tad pastatai visi atsinaujinę. Prie atnaujinto viešbučio yra vyriškio vardu Vasilijus, sėdinčio ant lagamino, skulptūra ir kaip vietiniai juokauja: Vasilijus anksčiau čia laukė laukė laisvų vietų, o dabar laukia, kol atpigs kambariai 😀 Taip pat gidė minėjo, kad ir kitos miesto skulptūros kažkodėl vardu Vasilijus.

Aplankome Gedimino statytą Lydos pilį, kuri buvo skirta miestelėnų gynybai, tad joje beveik nieko nėra. Pilyje planuojame įrengti arklides, gal kokį restoraną, bet dėl statybų pilis buvo pašalinta iš UNESCO paveldo sąrašo. Į pačia pilį neužsukame, uždaryta.

Ji iš išvaizdos nėra įspūdinga, itin įdomių istorinių įvykių irgi nėra ten nutikę, tačiau tai Gedimino laikų pilis, kurios vidiniame kieme dabar yra daromas tikras amatininku miestelis. Šios pilies sienos aiškiai parodo skirtingus laikotarpius. Matyti, kad pilis buvo apgriauta, vėliau vėl sutvarkyta. Nemaža dalis sienos yra išlikusi nuo XIV amžiaus. Beje Lydos pilies statybai panaudoti akmenys, kurie buvo renkami kaip rinkliava iš atvykstančių keliauninkų ir amatininkų. Tai buvo daroma Gedimino įsakymu, kuris jau buvo išbandęs šitokį būdą gauti statybines medžiagas Vilniaus gynybinės sienos statybose.

Šaltinis: Alfa

Apie pietus atvykstame prie Myro pilies – vienos iš didžiausių LDK pilių. Kadangi visų istorijų atpasakoti tiksliai nepavyks, plačiau apie pilį pasiskaityti galima paspaudus nuorodą: Magnus Ducatus Lithuaniae.

Pasivaikščioję po Myro pilį, užlipę į bokštus, nusileidę į požemius, apie 15 val. išvykome į Nesvyžiaus pilį – Radvilų rūmus. Čia kaip ir kitur, pasitiko mus vietinė gidė bei daugybė turistų grupių.

Šie rūmai Radvilos Našlaitėlio. įsakymu buvo perstatyti iš įprastos gynybinės pilies į baroko – renesanso rūmus. Tiesa, sakoma, jog Našlaitėliui. taip patiko Nesvyžiaus pilies architektūra, kad šis liepė architektui suprojektavusiam rūmus išdurti akis, jog jis negalėtų to pakartoti niekur kitur. Apskritai apie Radvilą Našlaitėlį sklando daug kalbų, sakoma, kad jis ne kartą buvo kvietę į dvikovas jau numirusius žmones ir panašiai.

Šaltinis: Alfa

Po ekskursijos po pilį 17 val. mūsų laukė koncertas – „Muzikos lobiai Europoje“ XVII – XIX a. muzikiniai kūriniai skambėję Nesvyžiaus pilyje, o kitų laisva valanda.
Programa patiko, bet bent kartais užsukantiems į filharmoniją patarčiau koncertą iškeisti į pasivaikščiojimą 🙂

20 val. atvykstame į Minską, nors pagal programą šiandien daugiau nieko nenusimatė, tik viešbutis ir savarankiškas naktinėjimas norintiems. Tačiau kelionė nesibaigė, mus dar pavežioja po naktinį miestą ir nuvežė prie Baltarusijos nacionalinės bibliotekos – deimanto formos pastato, vietinių kartais juokais vadinamu Baltarusijos apgamu 🙂 Biblioteka naktį atrodo įspūdingai, žybsi daugybė lempučių.

Po netikėto pasivažinėjimo, atvykstame viešbutį „Сорок лет победы“. Pasiekus kambarį labai nustembame, kaip čia karšta :O (miegot buvo galima, tik su atviru balkonu). Susipažinę, su bloko kaimynais Sandra ir Justinu keliaujame ieškoti vakarienės, deja pirmo aukšto bare nieko gero. Viešbutis gal ir netoli centro, bet ir ne pagrindinėje gatvėje, kur čia aplinkui pavakarieniauti užklausiame Česlovo (mūsų vairuotojo), jis pasiūlo išsikviesti taksi. Kaimynai dar sulaksto striukų, nes manė, kad pirmam aukšte maisto ras 🙂 ir pas administratores paprašome iškviesti mums taksi, kad neeikvoti mobilaus sąskaitos, nes skambučiai čia brangūs. Teko susidurti su girdėtu „lediniu“ aptarnavimu, jauskis kaltas, kad kažko prašai arba tau didžiausia malonė, kad tau kažką padarys.

Sulaukę taksi, prašome, kad mus nuvežtų kur galima pavalgyti, vairuotojas iš pradžių kiek pasimetė. Paklausinėjęs, ko mes norėtume, sakėme, kad prioritetas maistas, o ne gėrimai 😀 nuvežė į ne per toliausiai esantį restoranėlį „Скиф“. Čia skaniai pavakarieniavom, ragavom tiek tradicinius, tiek europietiškus patiekalus, kainos – europietiškos, bet ir aptarnavimas malonus. Atgal jau grįžtame pėstute, juk netoli. Kambaryje vėl pirtis, nes išeidami uždarėme balkoną.

10.21 (sekmadienis)

Pusryčiai. Apžvalginė ekskursija su vietiniu gidu supažindins su Baltarusijos sostinės istorija ir dabartimi. Pamatysite vyriausybės rūmus, Svisločės upės pakrantę, Rotušę, Šv. Mergelės Marijos katedrą, kurios altorių puošia paveikslas, dovanotas Romos popiežiaus; aplankysite „Ašarų salą“ ir savitos architektūros nacionalinę biblioteką, vadinama „Almaz znanij“.
Laisvu metu galėsite savarankiškai pasivaikščioti ir pasigrožėti šiuo įstabiu miestu.
Minske praleidę visą dieną, kupini neišdildomų įspūdžių, geros nuotaikos ir pasididžiavimo mūsų šalies istorine praeitimi, vėlai vakare grįšime namo.

9 val. pusryčiai, vis dar stebina personalo „paslaugumas“, taip pat nustebino pusryčiu „gausa“, bet pirmas įspūdis buvo kiek apgaulingas, gavome kiek daugiau nei iš pradžių pamatėme.

10 val su vietine gide pradedame pažintinį pasivažinėjimą po miestą autobusu, krinta į akis Stalininio ampyro stilius. Stebina parkų gausa, išskirtinis dėmesys vaikams, atskiras parkas, geležinkelio stotis, kur vaikai viską atlieka patys. Taip pat nustebino, kad pagal plotą Minskas mažesnis už Vilnių, bet vizualiai erdviau, nors gyventojų gausiau. Gal todėl, kad miestas per II pasaulinį karą buvo beveik sulygintas su žeme, tada buvo mąstoma perkelti sostinę kitur, bet miestas buvo iš pagrindų atstatytas.

Atvykus prie bibliotekos, vaizdas visai kitoks – rūkas. Užsukame trumpam į vidų apsižvalgyti, giliau negalima, nes reikalingas skaitytojo kortelė. Toliau aplankome šventovę, „Ašarų salą“, šalia esantį remontuojamą muziejų dėl žmogiškų reikalų 😀

Tęsiame kelionę, mieste nei vieno vienodo pastato, pasirodo, kad Minske anksčiau namai nebuvo numeruojami, tai laiškus adresuodavo pavyzdžiui trečiam žaliam namui nuo vaistinės, ar panašiai, todėl miestiečiai stengdavosi išsiskirti ir nekeisti pastato spalvos.

14 – 17 val. laisvas laikas, traukiame į PC „Столица“, kuris yra po žeme aikštėje netoli Baltarusijos Parlamento (pastatyto apie 1930 m. rankomis). Prekybos centre tenka prisiminti baltarusiškus pinigus, nors iš pradžių buvo smagu staiga tapti „milijonieriais“, bet vėliau krūva popiergalių ima erzinti, o ką jau kalbėti apie smulkias kupiūras, kurios nė cento nevertos. PC užtrunkame gana ilgai, nes nusprendžiame ir vietoje papietauti „Maestro“ kavinėje ale „Delano“. Tad iškilus į paviršių toli nebeeiname, nes nevalia vėluoti į autobusą 🙂 Pavėlavę 10 min, šoks autobuse, 15 min. – šalia autobuso, 20 min. – autobuso vietoje 😀

Deja, šokėjų neatsirado ir visi draugiškai, supakavę saugiai lauktuves, patraukėme namų link. Pasienyje vėl palyginus greitai apsisukome ir be bėdų grįžome. Keista, bet nebuvo lauktuvių patikros 🙂