Pirmas rimtesnis šiemet žygis, kurio pradžia buvo gana šlapia, bet maršrutas smagus.
Atvykus, pasitiko dulksna, bet po truputį perėjo į krapinimą na ir lietutį. Gerai, kad organizatoriai parūpino lietpalčius, ačiū „Neptūnui“ ;), nes be jų būtų buvę dar „geriau“. Nuvažiavus kelis šimtus metrų, teko atsitrenkti į (mano nuostabai) sustojusius dviratininkus (matomumas buvo ribotas dėl lietaus, plius tuo metu žvilgtelėjau į grandinę, o po to jau buvo bumt :))
Dėl prastų oro sąlygų dalis dalyvių pasuko atgal. Rimas irgi zirzė, kad sukamės, nes nėr čia ko tokiu oru minti, na bet… juk atvykome, plius žygio laukiau 🙂 Maniau, kad iki pirmos stotelės numinsim ir jei dar taip lis, tai jau teks suktis.
Atminus į pirmą sustojimo tašką, gavome skanios žolelių arbatos, apspitom laužą džiovinti rūbus bei sušilti. Oras pasitaisė, sušilom, išdžiuvom ir smagiai tęsėm žygį toliau. Vėliau dar gavome gardžios košės 🙂
Oras taip pagerėjo, kad būčiau labai gailėjusis, jei būtume apsisukę.
Rasos voratinklis 