Gali būti visą savaitę geras oras, bet būtent žygio dieną žadės lietų 🙂 Nors ir išvykom su lietum, bet vietoj oras buvo puikus.
Kaip reta, su kompanija atvykom net per anksti, paskutinius kartus vėluodavom 🙂
Kelionės pradžia – Merkinėje, kuri istorijoje minima nuo 1359 m. Novgorodo metraštyje nurodoma, kad ji yra vienas svarbiausių Rytų Europos XIV a., o Jogailos 1391 m. rašte – viena stipriausių Lietuvos tvirtovių. Miestelį puošia piliakalnis, ant kurio viduramžiais stovėjo medinė pilis, kryžiuočių kelių aprašymuose minima kaip „Merkenpille“. Pilis neišliko, tačiau užburia gamtos grožis, atsiveriantis nuo piliakalnio. Merkinėje vertėtų aplankyti Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčią, kraštotyros muziejų, Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centrą.
Nuo lankytojų centro Gardino gatve, kuria į Merkinę senovėje atkeliaudavo per Merkį persikėlę pirkliai, riedame link vienų didžiausių Lietuvoje XVIII a. žydų kapinių, kurios užima 3,2 ha. Toliau pušynais keliausime palei Merkio upę. Merkys – dešinysis Nemuno intakas, didžiausia pietryčių Lietuvos upė, kurios ilgis 203 km. , o Lietuvoje – 190 km. Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje į Merkį įteka Ūla, Grūda, Skroblus ir begalė šaltinių, o pats Merkys atiduoda savo vandenis Nemunui.
Už Bingelių kaimo, dešiniajame Merkio krante regykla, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Merkio kilpomis pasipuošusias pievas. Pravažiavę vaizdingą Lankininkų kaimą, priartėsime prie Kasčiūnų. Dešinėje ant kalniuko senosios kaimo kapinės, kur menama buvus aukurą. Merkyje ties Kasčiūnais buvo brasta, kur arkliais pervažiuodavo per upę, spėjama, kad būtent čia ir ėjo lietuvių kunigaikščio Dovydo kelias vėliau tapęs Merkinės seniūnijos orientyru- siena.
Kaimas taip pat garsus partizaninių kovų istorija. Partizano Juozo Jakavonio–Tigro sodyboje yra atstatyta Dainavos apygardos vadų Juozo Vitkaus–Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko–Vanago vadavietė.
Smagi atrakcija lauks Rodukos kaime, kur smagiai siūbuojančiu „beždžionių“ tiltu persikelsime į kairįjį Merkio krantą ir patrauksime link Norulių kaimo, šalia kurio aplankysime paslaptingąjį „Laumės šulnio“ akmenį.
Akmuo guli Norulių kaimo miške, prie pat senojo vieškelio Gardinas – Merkinė. Keliaujančius tuo keliu dažnai netoli tos vietos apiplėšdavo, todėl vietovė vadinama Razbainyčia.
Pasakojama, kad seniau žmonės matydavę laumės pirštus akmeny, čia būdavę laumių susibūrimai: laumės dvyliktą valandą ateidavę atsigerti. O vanduo akmens įdubime laikytas gyvu ir gydančiu, tikėtina, kad akmeny yra „rynelė“, kuria vanduo iš žemės rinkdavosi akmens įdubime. Šiuo vandeniu būdavo plaunamos akys ir gydomos žaizdos, buvo tikima, kad nusiprausus tuo vandeniu nekibs jokie velniai ar laumės.
Aplankę šalia Nemuno įsikūrusį Maksimų kaimą, grybingais pušynais pasieksime Pašilingės kaimą ir toliau link Česukų keliausime didžiuoju Varšuvos – Vilniaus traktu, ypač intensyviai naudotu XVIII a. Česukai – tai panemunių dzūkų kaimas, kurio gyventojai daugiausiai vertėsi žvejyba ir sielių plukdymu. Kaimą su Merkine kelis šimtmečius jungė keltas, iš čia atsiveria vaizdinga Merkinės panorama.
Netoli kaimo iškilusi prieštaringai vertinama Merkinės piramidė, nuo jos riedėsime link tilto per Merkį, kurį kirtę spalvingomis paupio pievomis, pasižyminčiomis saugomų augalų ir gyvūnų rūšių įvairove, pasieksime Merkinę, prieš tai atsigaivinę skaidriu Kukumbalio šaltinio vandeniu.
Rasos voratinklis 